Pamąstymai po susitikimų su klientais

Kartais taip įprantame prisitaikyti, kad net patys nebežinome, kokie yra mūsų poreikiai. O išsakyti juos kitam gali būti dar sunkiau. Todėl sakome „gerai“, nutylime arba tiesiog nusileidžiame. Kitas žmogus tai supranta kaip mūsų sutikimą ir elgiasi taip, kaip jam atrodo geriausia.
Tačiau viduje lieka kartėlis ir dar viena varnelė: „Ir vėl man primetė savo valią.“ Varnelės kaupiasi, kol vieną dieną pajuntame, kad tam žmogui beveik nieko gero nebejaučiame – norisi atsitraukti, sukilti ar net jį palikti. O gal viskas prasidėjo nuo to, kad nepasakėme, ko mums iš tiesų reikėjo?
Valtis su dviem irklais. Santykis – tarsi valtis su dviem irklais. Vienas irklas – gebėjimas išgirsti kitą, o antras – išgirsti ir išsakyti save. Jeigu visą laiką irkluosiu tik pirmuoju, valtis suksis ratu, o manyje tyliai kaupsis nuoskaudos. Kol vieną dieną nebeirkluosiu – tiesiog iššoksiu iš valties kuo toliau. Kita vertus, jeigu girdėsiu tik save, mano poreikiai gali virsti reikalavimais: „Aš noriu, vadinasi, tu privalai.“ Kad valtis judėtų pirmyn, reikalingi abu irklai – pagarba kitam ir pagarba sau.

Ar turiu drąsos išsakyti save, jautriai suprasdamas partnerę

Kodėl taip sunku pasakyti?
Poreikių nutylėjimas kažkada galėjo būti paprasčiausias ar net saugiausias sprendimas. Galbūt į mūsų norus nebuvo atsižvelgiama, nesutikimas sukeldavo konfliktą arba buvome vertinami tik tuomet, kai buvome „geri“ ir patogūs. Be to, galime įsivaizduoti tik du pasirinkimus:
- nutylėti ir nusileisti;
- griežtai pareikalauti savo.
Tačiau tarp jų yra trečias kelias – suprasti kitą, bet nepamesti savęs. Tai nėra savaime suprantamas gebėjimas. Tai bendravimo menas, kurio galima mokytis.

Kaip išsakyti poreikį?
Galima vadovautis paprasta schema, artima NVC ir Gottmanų „švelnios pradžios“ principams:
- įvardykite konkrečią situaciją, nekaltindami ir neapibendrindami;
- parodykite, kad suprantate kitą žmogų ir tai, kas jam svarbu;
- pasakykite, ką jaučiate ir ko reikia jums;
- išsakykite konkretų prašymą, sprendimą arba pasiūlymą.
Trumpai tai galėtų skambėti taip: „Suprantu, kad tau svarbu… Kartu aš jaučiu… ir man reikia… Ar galėtume…?“
Tai nėra stebuklinga formulė, garantuojanti, kad kitas žmogus pritars. Jos paskirtis – padėti kalbėti aiškiai, nepuolant kito ir nepametant savęs.

Keli pavyzdžiai.

Partneris sako: „Šiandien važiuosime vakarieniauti pas mano tėvus.“
Vietoje nenoromis ištarto „gerai“ galima atsakyti: „Suprantu, kad tau svarbu aplankyti tėvus ir norėtum, kad važiuočiau kartu. Tačiau šiandien jau buvau susitaręs susitikti su seniai matytu draugu, todėl šįkart nevažiuosiu. Gal galėtume kartu nuvažiuoti sekmadienį?“

Namuose vėl lieka nesutvarkyta virtuvė.
Vietoje „Tau niekada niekas nerūpi!“ galima sakyti: „Kai po vakarienės indai lieka virtuvėje, jaučiuosi pavargusi ir viena atsakinga už namus. Man svarbu, kad darbus pasidalytume. Ar galėtum šiandien sutvarkyti virtuvę?“

Partneris nori kalbėtis, bet jums reikia ramybės.
Vietoje tylos ar susierzinimo: „Matau, kad tau svarbu dabar pasikalbėti. Aš šiuo metu esu labai pavargęs ir bijau, kad tik susipyksime. Man reikia pusvalandžio pabūti ramiai. Ar galėtume grįžti prie šio pokalbio devintą valandą?“

Artimas žmogus prašo dar vienos paslaugos.
Vietoje automatinio sutikimo: „Suprantu, kad tau reikia pagalbos. Tačiau šią savaitę jau turiu per daug įsipareigojimų, todėl šįkart negalėsiu. Galiu padėti kitą savaitę arba kartu pagalvoti, į ką dar galėtum kreiptis.“

Prašymas, reikalavimas ar riba?

Prašydami paliekame kitam galimybę atsakyti ir kartu ieškoti sprendimo. Reikalaudami tikimės, kad kitas privalo paklusti. Tačiau kartais reikia ne prašyti leidimo, o aiškiai nurodyti savo ribą:„Šiandien nevažiuosiu, tačiau norėčiau kartu nuvažiuoti kitą kartą.“
Kitas žmogus gali nusivilti ar nesutikti. Tai dar nereiškia, kad mūsų poreikis neteisingas. Atviras bendravimas nėra būdas išvengti visų nesutarimų – tai būdas išbūti nesutarime, išlaikant pagarbą abiem.
Pradėti galima nuo visai mažų dalykų: „Aš norėčiau kitaip“, „Šįkart negaliu“, „Man reikia pagalvoti“. Kuo anksčiau save išgirstame ir prabylame, tuo mažiau nuoskaudų varnelių tenka kaupti.

Jeigu atpažįstate, kad santykiuose vis grįžtate į tą patį nutylėjimo, nuoskaudos ir atsitraukimo ratą, šį bendravimo būdą galima tyrinėti individualios arba poros konsultacijos metu. Parašyta kartu su DI, paveiksliukas - DI kūrinys

Skirtingi prieraišumo stiliai poroje?

Pastebėjau, kad nesutariančios poros dažnai apsidžiaugia atradusios, kad vienas iš jų turi nerimastingą prieraišumo stilių – vis siekia artimesnio santykio, daugiau reikalauja – o kitas – vengiantį. Turbūt daugumoje porų egzistuoja šis disbalansas: vienas vis siekia, kitas – traukiasi ir atsiriboja. Vienas vis vejasi, kitas vis tolsta. Poros įstringa tame pačiame šokyje.

Vienam žmogui nuolat trūksta artumo. Jis ieško daugiau pokalbių, daugiau švelnumo, daugiau dėmesio. Kuo labiau jaučiasi vienišas, tuo stipriau siekia priartėti. Kitas tuo metu jaučiasi spaudžiamas – atrodo, kad ko bedarytų, vis tiek nepakanka. Todėl jis atsitraukia: nutyla, panyra į darbą, telefoną, pomėgius, galbūt vengia ir fizinio artumo.

Ir tada prasideda užburtas ratas: kuo vienas labiau vejasi, tuo kitas labiau tolsta; kuo labiau vienas tolsta, tuo stipriau kitas vejasi. Atrodo, kad problema – nepataisomas partnerių skirtingumas. Iš tiesų problema ne žmonės, o jų tarpusavio šokis.

Kaip tai pakeisti?

Ar padės tiesiog kažkokios „protingo elgesio“ taisyklės? Yra daug patarimų, kaip mažinti barnius, švelninti reikalavimus, didinti artumą ar supratimą…

Vis tik svarbiausia – pamatyti, kas slypi už matomo elgesio: už reikalaujančios (ar atsiribojančios) žmogaus dalies. Dažnai tai jautri dalis, pajautusi didelę nuoskaudą, baimę ar kančią. Po kritika dažnai slypi baimė būti paliktam. Po atsiribojimu – baimė būti užvaldytam, sukritikuotam ar vėl pasijusti nepakankamu.

Kai partneriai pradeda matyti ne vienas kito pyktį, reikalavimus ar gynybą, o pažeidžiamumą – tada prasideda kitas pokalbis. Ne „čia tu kaltas!“, o „ką aš galėčiau padaryti dėl tavęs?“. Būtent tokios mažos, pasikartojančios saugaus ryšio akimirkos pamažu keičia santykius. Dažniausiai porai sunku padaryti šį posūkį vieniems, be pagalbos.

Nauji įpročiai vietoj senų šablonų

Jeigu toks posūkis įvyksta, kas toliau – juk įprasti bendravimo šablonai linkę sugrįžti? Tai geras momentas pradėti mokytis naujo elgesio. Reikalaujančiai pusei dažnai reikia išmokti išreikšti jausmus ir poreikius vietoj kritikos, o atsitraukiančiai pusei – pakeisti elgesį: išmokti sugrįžti po atsitraukimo, kol tai neišsivystė į ilgą tylėjimą.

Jeigu pavyksta įsisavinti naujus elgesio šablonus, prieraišumo stiliai tampa vis mažiau reikšmingi – abu partneriai rūpinasi vienas kitu ir gali jaustis saugiai santykyje, nebelieka nei atsiribojimo, nei augančių reikalavimų. Ilgainiui įsivyrauja saugus prieraišumas – jie pasitiki vienas kitu, kaip vaikai pasitiki tėvais, augdami darnioje šeimoje.

Tai ta ideali situacija, kurios galėtume siekti, kai pora pastebi, kad jiems būdingi „priešingi prieraišumo stiliai“. Tikėtina, kad tai pavyks tiek, kiek kiekvienas poroje yra atviras ėjimui gilyn ir pasiryžęs dėti pastangas pokyčiui.

„Still Face“ eksperimentas

Štai nuoroda į Edward Tronick „Still Face Experiment“, atliktą prieš 50 metų. Suaugusiųjų elgesys dažnai panašus į kūdikio elgesį, kai mama nustoja į jį reaguoti emociškai: kūdikis vis bando sulaukti mamos reakcijos, tada žvalgosi aplinkui ir pradeda graudžiai verkti. Tačiau kai mama vėl pradeda reaguoti, kūdikis po trumpo sutrikimo vėl džiaugiasi ryšiu, šypsosi, tarsi nieko nebūtų buvę.

Ar atpažįstate šį šokį savo santykiuose?

Jei skaitydami pastebėjote save ar savo partnerį – tai labai dažnas modelis, ir jis keičiasi. Poroms dažnai lengviau padaryti šį posūkį turint palydėjimą iš šalies. Jei norėtumėte pasikalbėti apie savo poros dinamiką, kviečiu registruotis konsultacijai.