Pamąstymai po susitikimų su klientais

Kartais taip įprantame prisitaikyti, kad net patys nebežinome, kokie yra mūsų poreikiai. O išsakyti juos kitam gali būti dar sunkiau. Todėl sakome „gerai“, nutylime arba tiesiog nusileidžiame. Kitas žmogus tai supranta kaip mūsų sutikimą ir elgiasi taip, kaip jam atrodo geriausia.
Tačiau viduje lieka kartėlis ir dar viena varnelė: „Ir vėl man primetė savo valią.“ Varnelės kaupiasi, kol vieną dieną pajuntame, kad tam žmogui beveik nieko gero nebejaučiame – norisi atsitraukti, sukilti ar net jį palikti. O gal viskas prasidėjo nuo to, kad nepasakėme, ko mums iš tiesų reikėjo?
Valtis su dviem irklais. Santykis – tarsi valtis su dviem irklais. Vienas irklas – gebėjimas išgirsti kitą, o antras – išgirsti ir išsakyti save. Jeigu visą laiką irkluosiu tik pirmuoju, valtis suksis ratu, o manyje tyliai kaupsis nuoskaudos. Kol vieną dieną nebeirkluosiu – tiesiog iššoksiu iš valties kuo toliau. Kita vertus, jeigu girdėsiu tik save, mano poreikiai gali virsti reikalavimais: „Aš noriu, vadinasi, tu privalai.“ Kad valtis judėtų pirmyn, reikalingi abu irklai – pagarba kitam ir pagarba sau.

Ar turiu drąsos išsakyti save, jautriai suprasdamas partnerę

Kodėl taip sunku pasakyti?
Poreikių nutylėjimas kažkada galėjo būti paprasčiausias ar net saugiausias sprendimas. Galbūt į mūsų norus nebuvo atsižvelgiama, nesutikimas sukeldavo konfliktą arba buvome vertinami tik tuomet, kai buvome „geri“ ir patogūs. Be to, galime įsivaizduoti tik du pasirinkimus:
- nutylėti ir nusileisti;
- griežtai pareikalauti savo.
Tačiau tarp jų yra trečias kelias – suprasti kitą, bet nepamesti savęs. Tai nėra savaime suprantamas gebėjimas. Tai bendravimo menas, kurio galima mokytis.

Kaip išsakyti poreikį?
Galima vadovautis paprasta schema, artima NVC ir Gottmanų „švelnios pradžios“ principams:
- įvardykite konkrečią situaciją, nekaltindami ir neapibendrindami;
- parodykite, kad suprantate kitą žmogų ir tai, kas jam svarbu;
- pasakykite, ką jaučiate ir ko reikia jums;
- išsakykite konkretų prašymą, sprendimą arba pasiūlymą.
Trumpai tai galėtų skambėti taip: „Suprantu, kad tau svarbu… Kartu aš jaučiu… ir man reikia… Ar galėtume…?“
Tai nėra stebuklinga formulė, garantuojanti, kad kitas žmogus pritars. Jos paskirtis – padėti kalbėti aiškiai, nepuolant kito ir nepametant savęs.

Keli pavyzdžiai.

Partneris sako: „Šiandien važiuosime vakarieniauti pas mano tėvus.“
Vietoje nenoromis ištarto „gerai“ galima atsakyti: „Suprantu, kad tau svarbu aplankyti tėvus ir norėtum, kad važiuočiau kartu. Tačiau šiandien jau buvau susitaręs susitikti su seniai matytu draugu, todėl šįkart nevažiuosiu. Gal galėtume kartu nuvažiuoti sekmadienį?“

Namuose vėl lieka nesutvarkyta virtuvė.
Vietoje „Tau niekada niekas nerūpi!“ galima sakyti: „Kai po vakarienės indai lieka virtuvėje, jaučiuosi pavargusi ir viena atsakinga už namus. Man svarbu, kad darbus pasidalytume. Ar galėtum šiandien sutvarkyti virtuvę?“

Partneris nori kalbėtis, bet jums reikia ramybės.
Vietoje tylos ar susierzinimo: „Matau, kad tau svarbu dabar pasikalbėti. Aš šiuo metu esu labai pavargęs ir bijau, kad tik susipyksime. Man reikia pusvalandžio pabūti ramiai. Ar galėtume grįžti prie šio pokalbio devintą valandą?“

Artimas žmogus prašo dar vienos paslaugos.
Vietoje automatinio sutikimo: „Suprantu, kad tau reikia pagalbos. Tačiau šią savaitę jau turiu per daug įsipareigojimų, todėl šįkart negalėsiu. Galiu padėti kitą savaitę arba kartu pagalvoti, į ką dar galėtum kreiptis.“

Prašymas, reikalavimas ar riba?

Prašydami paliekame kitam galimybę atsakyti ir kartu ieškoti sprendimo. Reikalaudami tikimės, kad kitas privalo paklusti. Tačiau kartais reikia ne prašyti leidimo, o aiškiai nurodyti savo ribą:„Šiandien nevažiuosiu, tačiau norėčiau kartu nuvažiuoti kitą kartą.“
Kitas žmogus gali nusivilti ar nesutikti. Tai dar nereiškia, kad mūsų poreikis neteisingas. Atviras bendravimas nėra būdas išvengti visų nesutarimų – tai būdas išbūti nesutarime, išlaikant pagarbą abiem.
Pradėti galima nuo visai mažų dalykų: „Aš norėčiau kitaip“, „Šįkart negaliu“, „Man reikia pagalvoti“. Kuo anksčiau save išgirstame ir prabylame, tuo mažiau nuoskaudų varnelių tenka kaupti.

Jeigu atpažįstate, kad santykiuose vis grįžtate į tą patį nutylėjimo, nuoskaudos ir atsitraukimo ratą, šį bendravimo būdą galima tyrinėti individualios arba poros konsultacijos metu. Parašyta kartu su DI, paveiksliukas - DI kūrinys